Ir mano vardas URTE vietinių kalba reiškia ŽOLELĖ. Taip taip, tik atvykus čia, į Norvegiją, sužinojau šitą faktą. Esu labai dėkinga ir savo tėvams, kurie mane taip pavadino, nes turbūt jis irgi padėjo, kad dirbčiau restoranų ir maisto kultūros sferoje. Nepaslaptis, jog dievinu pesto, pasta visuomet gardinu žolelėmis, taip pat jas naudoju darydama visas salotas ir mėgstamus kiaušinių patiekalus. Rozmarinu gardinu paprastus ryžius, o raudonėliu lepinu grikius. Na bet dabar apie Norvegiją. Šalį, kurioje galima atgauti ar palaikyti sielos ir dvasinę ramybę.
Norvegiją, kur yra beprotiškai gražu ir vyrauja MEDŽIO, AKMENS, VANDENS, METALO ir UGNIES balansas.
Kiekvienam stipriai rekomenduoju susiplanuoti mini ar maxi trip’ą po ją. Juolab, kad ir iš maisto pusės galite atrasti ir mėgautis puikiausia skandinaviška virtuve. Taip, kaip ir daug kur, apstu nesveiko ir greito maisto, bet kas ieško, tas randa. Be to, įjungę fantaziją ar tiesiog netingėdami, galite iš vietinės šviežios lašišos, jūros ir ežerų gėrybių, uogų ir mėsos pasigaminti gardžius pusryčius, pietus ir vakarienę.
Pradžiai apie gamtą ir gėrį. Vėliau apie šiek tiek apie maistą.
Kadangi jau mečiau tą reikalą, jog vykti turisto principu, tad pasikliaudama čia gyvenančių nevietinių ir vietinių rekomendacijomis vykau į dvasinę kelionę su gamta, savimi ir savo laime.
Į Norvegiją grįžau po 20-ies metų laiko tarpo, bet patyriau nemažai de javu. Tokį grožį sunku pamiršti.
Hytta. Pirmas dienas praleidau norvegų vadinamoje hytta. Tai nameliai kalnuose, su žolės danga ant stogo. Jie atstoja vasarnamius ir žiemos vilas. Įvairiuose kalnų kaimuose, kas žemiau, kas aukščiau, išsidėstę žavūs nameliai iškart verčia atsipalaiduoti. Rekomenduotina pasiimti vilnonių kojinių, pačius mylimiausius treningus, marškinių, mėgstamo maisto, vyno ir ilsėtis. Prie židinio su gera knyga ar prie laužo įsisukus į jaukų pleduką.
ŽOLELĖS. Kaip jau ir minėjau, jog mano vardas reiškia žolelės, labai norėjosi daug ką veikti, kas susiję su žolelėmis. Tad apsišarfavę teisinga apranga, ėjome rinkti žolelių. Ir aišku, mėlynių, nes jų čia tiek daug, jog mano lūpos ir rankos kone priprato būti mėlynos. Ir dar tokių uogų, kurių nerasite niekur kitur – multer. Iš jų vėliau darėme chatnį, kurio receptu pasidalinsiu kitame įraše.
(einant rinkt žolelių)
(jeigu netikit, kad Urte yra žolelė)
(tos specifinės uogos Multer)
(kai dar nemačiau kitų vaizdų, pradžiai aikčiojau nuo šio)
(ir nuo šio)
(po uogų rinkimo artinosi audra)
Lankyti draugų senaisiais keliais. Pameditavus kalnų trobelėje, vykome lankyti pažįstamų. Labai rekomenduoju rinktis senus kelius ir geriau pridėti kelionei dvi valandas, negu rinktis greitesnį naują kelią. Galite pasiruošti pikniko krepšelį ir patirti bei pamatyti tai, apie ką svajojate žiūrėdami National Geography. Vykome į Pers Hotel viešbutį, kuris populiarus ir tarp norvegų, nes ten gražiai galite praleisti laiką, apsilankyti SPA, pavakarieniauti ir atsigerti gero vyno, nes būtent ten vynai, iš Mozelio S.A.Prüm vyninės, kurioje dirbau prieš porą metų.
(kartais sveika susiraukus pabūt arba kai galvą skauda)
(nes po to gauni gėlių)
(selfie viešbutyje)
Fjord ir gražiausi vaizdai matyti gyvenime. Vėlgi dėkoju Per, kuris paruošė tokį rekomendacinį 5 valandų žadą gniaužiantį maršrutą. Teigiama, jog tai vienos gražiausių vietų pasaulyje. Net patys norvegai, bent du kartus per metus vyksta šiuo maršrutu pasigrožėti gamtos didybe. Kalnai, Fjordai, upės, ežerai, slėniai, besiganančios avys, kriokliai, akmenys, miškai, dangus…privertė mane verkti. Iš grožio.
(važiuojant)
Vienas dalykas irgi man atėmė žadą. Visai neseniai buvau facebook profilyje užsidėjusi tokią cover foto, kurią radau Norvegijoje. Fjorduose…
Sūris. Ten atradome puikią puikią tikrą norvegišką virtuvę reprezentuojantį restoraną, apie kurį tikrai parašysiu atskirą straipsnelį. Grįždami vėl patyrėme akių ir galvos meditaciją. Beje, kažkur kalnuose atradome ir vienišą sūrininką, kuris gamina tirpstantį burnoje tradicinį norvegišką ožkos sūrį. Gudbrandsdalsost. Aišku, kad nusipirkome.
Avys. Ką tik baigiau ketvirtą kartą skaityti ‘Alchemiką’. Ten avys atliko svarbų vaidmenį. Kaip ir mano mėgstamo rašytojo Murakami knygose. Čia irgi jos atlieka svarbų – jų sutiksite visur, pavienęs ar po dvi, tris bėgiojančias kalnais. Jas ir valgo, jų kailiu ir šildosi, ir ko turbūt tik nedaro. Bet dar – jos kaip kalnų ponios. Ką nori – tą veikia. Ir netgi gyvena tuneliuose. Pačiuose kalnuose įrengtuose tuneliuose…