Vakar buvau ne degustacinėje vakarienėje, vakar buvau laboratorijoje, kurioje vyko stebuklai. Visada sakiau, kad Martynas Praškevičius yra talentingiausias Lietuvos šefas, kurį turi pamatyti visas pasaulis. Tik kaskart tuo įsitikinu vis labiau. Tai žmogus, iš kurio turėtų pasimokyti ir mokytis visi virėjai, būsimi virėjai, šefai ir norintys jais tapti. Ginčykitės jeigu norite, sakykite savo kandidatus į geriausio šefo vardą, bet tie, kas tikrai suvokia, kas yra ne maistas, o iš ingredientų sukurtas stebuklas, pritars ir užtars mano nuomonę. Na, ne veltui ir restoranas, kurio pagrindinis šefas yra Martynas, vadinasi „Stebuklai”.
Pirmadienį, lapkričio 23d. meksikietiškame restorane „Sofa de Pancho” vyko jau ketvirtoji „Meksikos laboratorija #4”. Tai renginių ciklas, kai degustacines vakarienes ruošia kviestiniai kitų restoranų šefai interpretuodami Meksikos virtuvę. Garsiai pranešu apie tai, kas ten vyko. Ir tam, kas darys #5 vakarienę, nuoširdžiai nepavydžiu. Nes Lietuvoje dar nėra to, kuris aplenktų. Bet gal turėsime svečių iš svetur? 🙂
Šią vakarienę man vertinti ir lengviau, ir sunkiau. Juk ką tik praūžė „Gastronomijos savaitė”, kurios metu aplankiau puikių vietų, ragavau kitų talentingų šefų ruoštų patiekalų, ką tik įvyko „Vyno ir Desertų derinių čempionatas 2015”, kuriame daug talentingų šefų ir konditerių ruošė desertus, o someljė derino vynus ir kuriame buvo tikrai puikių puikiausių derinių. Ir apskritai pastarieji metai man buvo labiausiai gastronominiai, nes išragavau kone visų šefų, pretenduojančių vadintis geriausiais, patiekalus, turėjau galimybę palyginti, kaip jie asmeniškai patobulėjo per praeitus metus ir palyginti jų maistą tarpusavyje. Tad kartelė aukšta. Bet ką padarė vakar Martynas per degustacinę vakarienę, kurios net nevadinčiau vakariene, o vadinčiau emociniu šou – buvo wow.
Ne tik skonio darna ir poskonis stebino, stebino ir pateikimas. Dalinuosi akimirkomis, tik šiose nuotraukose nei penktadaliu nei dešimtadaliu neatsispindi tai, kas buvo ir kaip viskas atrodė realybėje.
15 patiekalų degustacinės vakarienės meniu:
Atviras patiekalų užbaigimas lėkštėje:
Šukučių ceviche / marinuoti kaktusai / svirplių druska, patiekta ant ledo:
Avokadų tempūra / kavos ir chipotle majonezas, patiekta ant anglių:
Rūkyto ungurio kroketai / pomidorų margarita, patiekta ant medžio drožlių:
Manchego tostada / jaučio širdis / avokadai:
Quesadilla / bulvės / chorizo / Mančego:
Aštunkojis / krevetės / juodųjų pupų puta / juodieji kukurūzai:
Antienos tacos / grietinės sfera / avokadai / svogūnai / kukurūzai:
Jautiena / chipotle demi – glace / 30 dienų brandinta mole / pupos / ridikėliai / svogūnai / kalendros:
Juodojo šokolado ganash / ožkų pieno sūrio ledai / meduolis su anyžiais / džiovintas ožkų pienas / kakavos branduoliai su čili:
Guavos creumex / kinrožės trupiniai / vanilės kisielius / kalamansi citrinų ir kinrožių padažas:
Ožkų pieno sūris / mangai:
Churros / juodasis šokoladas:
Galėčiau įvardyti patiekalus favoritus, kaip darytų turbūt daugelis rašytojų ir vertintojų (kurių dabar privisę), bet supraskite, ne vienas ar du patiekalai esmė degustacinėje vakarienėje, esmė – visas jų setas. Esmė visi panaudoti ingredientai, kaip jie persipynė, kaip jie buvo suderinti ir atskleisti. Esmė – žaisti emocijomis užbaigiant vakariene cukraus vata, kuri pavadinta debesėliu.. Debesėliu!!! Pabaigti vakariene mangais, kuriuose tūno ožkos sūris, esmė beveik nepanaudoti pieno produktų ir minimaliai mėsos, esmė apimti visas tendencijas, esmė pateikti įvairias tekstūras, esmė suderinti šaltį, karštį… Esmė – bendras balansas. Kaip ir gyvenime 🙂