D E R V Y N A S

Nepublikuota asmeninė prisipažintis

Sveiki gyvi!

Kaip laikotės?

Žinokite, man kažkas pasidarė.

Net nebegaliu miegoti (gal dėl pilnaties ir karščio), nes noriu rašyti ir rašyti. Paskutinį straipsnį (dar nepublikuotą) parašiau Londone vienam restoranėlyje Richmond parke prie Temzės bestovėdama eilėj prie vyno. Šitą rašinį – visiškai pabudusi vidury nakties. Kitus begalo ankstyvais rytais, tūlike, besimaudant duše ir išlipus viduryje maudynių su šampūnų plaukuose. Trumpai tariant, mane vėl pramušo.

(Čia aš Londėj)

Išties labai panašiai buvo prieš šešis metus, kai pradėjau rašyti savo blog’ą DerVynas (2012 birželio pradžioj buvo sugalvotas jo pavadinimas ir va pirmas straipsnis paspaudus čia). Tik ten aišku, tie pirmi „straipsniai“/“post’ai“, kaip juos pavadintum, buvo tikrai laaabai juokingi. Dabar skaitant juos. Bet gaila netrinsiu, juk smagu turėt ir pažiūrėti, nuo ko viskas prasidėjo.

Kas dar nežinote, DerVyną pradėjau nusprendusi pakeisti savo gyvenimą ir iš bankinės kėdės išvykti dirbti su mylimu dalyku – vynu.

Tada vietoj laiškų iš Vokietijos, Riesling’o krašto Mozelio, šeimai ir draugams rašydavau blog’o įrašus. Na, per tuos šešis metus ne tik išaugo mano tinklaraštis, karjera, bet ir asmenybė. Netgi esu pati pirma apie kai kurias vietas parašius ir iš kai kurių šefų interviu paėmus. Aišku, po to iš blog’o sekė žurnalai. Mano rašymo karjeroje „Restoranų Verslas“, „Virtuvė. Nuo…iki…“, „L’Officiel“, „Small Planet Magazine“, „Moteris“ ir dar įvairių leidinių.

(Šeima išleido dirbti, o aš plaukiojau laiveliu po Mozelį :D)

Ir va paskutiniu metu vėl apėmė begalinis noras iš naujo atgaivinti rašymą ir įkvėpti jus bei save. Taip norisi viskuo dalintis, bet ne dėl to, jog pamatytumėt, ką valgau ar veikiu, o dėl to, jog ir jūs norėtumėt kiekvieną dieną daryti tai, kas jus įkvepia ir tai, kas jums patinka.

Atvirai sakau, paskutinis mėnuo man buvo super sunkus psichologiškai – tiek gero streso, tiek nelabai gero streso prasme.

Mąstau, jog vis tiek ir gvenime viskas į gerą išeina. Anksčiau ar vėliau. Stresas priverčia susimąstyti ir įvertinti, kas yra tikra. O ne komforto zona primena, jog didelis džiaugsmas prasideda nuo mažų džiaugsmų. Tik nieko nereikia perspausti bei nebėgti greičiau nei pats gyvenimas ir, svarbiausia, sekti ženklus.

(mano ženklas – vidinis balansas, gyvenimo ratas, Marsas ir Mėnulis)

(Kitas mano ženklas – meilės Runa)

(Ir mano mylimasis DerVyno logotipas – kūrybinė laisvė ir pomėgis bučiuotis)

Jie padeda! O norai pildosi, tik reikia labai norėti, pasistengti ir tikėti!

Ir galiu pakuždėti, kad greitu metu bus naujienų, susijusių su ->

O čia aš iš praeties su labai daug įkvėpimų ir tikslų.

O šiaip, kam įdomu, turiu ir visą dienoraščio Mozelyje ciklą, jį laikau čia:

http://www.dervynas.lt/category/nuotykiai-mozelyje/page/3/

Pati juokiuosi iš savęs, kokia rašytoja buvau ir tokia naivi mergaitė. Oi smagumynai.

Tai ką, linkėjimai ir įkvėpimo visiems!

3:1. Kaip atsikratyti aukščio, vorų, šliužų, driežų baimės (ir pasiauginti raumenis)

Facebook komentarai:
Share:

Parašykite komentarą