Prieš gerus devyniolika metų, kai įžengėme į šį tūkstantmetį, kai kiekybė paėmė viršų prieš kokybę ir kai tapo kiečiau eiti pirkti duonos į supermarketus, o ne į vietinę kepyklą, vis tiek žinojome, kad viskas sukasi ratu. Ir ateis vėl tos dienos, kai galvosime apie gamtą, mažesnį vartojimą bei tikresnius jausmus.
Smagu, kad beveik po dvidešimties metų visas pasaulis atsigręžė atgal ir pažvelgė į priekį – tapo aktualūs ne tik plastiko klausimai, bet ir viso ko, kas aplink mus ir patenka į vidų.
Tokia super trumpa įžanga, kaip man būdinga, noriu pasidžiaugti ir savo meile – restoranų, barų ir viso hospitality sektoriaus pokyčiais. Jau kokie gražūs treti metai kai šefai, verslų savininkai ir kiti restoranų gyventojai galvoja apie vietinius produktus, giliai ir stipriai vysto šią tematiką.
Oazė Neries pakrantėse – “Vilkinė Gastro Fields”
Viena iš nedaugelio vietų Lietuvoje, kur laikomasi “zero mile” bei “slow food” koncepcijų, – “Vilkinė Gastro Fields”.
Truputį už Vilniaus, Buivydžiuose, Vilkinės kaime, sodyboje įkurtas restoranas. Čia, prie pat Neries krantų, auginami vaismedžiai, uogos, didžiulis daržas su gausybe daržo gėrybių (ir ne tik vietinių, bet ir egzotinių, prisitaikiusių ir užaugusių būtent čia) ir žolelių. Vietiniai parūpina laisvai auginamų vištų ar kitos mėsos, žvejai – žuvų laimikiu, o miškas dar visa krūva kitų gėrybių. Pastarosios paskutiniais metais tapo itin populiarios Skandinavijos ir Baltijos šalių virtuvėse.
Vėlyvieji pusryčiai, vestuvės ir kiti baliai geroje auroje
Savaitgaliais čia rengiami vėlyvieji pusryčiai, pietūs ir vakarienės. Penktadieniais – dažniausiai privatūs renginiai ar teminės degustacinės vakarienės. O nuo šio sezono jau ir ketvirtadieniais vyks gastronominiai vakarai. Mat trečiąjį sezoną skaičiuojančią vietą atranda vis daugiau svečių, jie mielai grįžta, rengia savo asmenines šventes. Be abejo, kadangi yra galimybė likti su nakvyne, galima pasimėgauti vieta nuo pradžios iki galo.
Kaip sako vietos savininkas Domas Vyšniauskas: “Vilkinė – tai ne tik miškai, upės, laukinės pievos ir visiška ramybė. Miškų apsuptis, slėniai, laukinės pievos bei šalia tekanti Nėris – poilsio ir skonių oazė ieškantiems visiško privatumo”.
O aš dar sakau, kad čia ne tik mums reikia vykti, bet ir tempti šalies svečius…
Tik atvykus, svečiams įteikiamas žemėlapis su visomis Vilkinės pažymėtomis vietomis ir pramogomis. Tad atvykę svečiai gali ne tik sėsti prie stalo ir puotauti, čia galima susirengti puikią ekskursiją. Beje, pavadinimas kilo nuo Vilko akmens. Mat šioje Neries vietoje yra upės rėva, o jame beveik dviejų metrų raudono granito akmuo. Juos irgi galima aplankyti.
Į naują sezoną su nauju šefu
Vėlyvą pavasarį prie “Vilkinės” komandos prisijungė talentingas meistras – šefas Rokas Jarašūnas. Jis čia grįžo tiesiai iš Ispanijos. Tačiau savo virtuvėje naudoja ne tik ispanų, bet ir prancūzų, italų bei japonų virtuvės technikas, jas puikiai suintegruodamas ir sujungdamas su vietiniais, čia pat augančiais skoniais.
Didžiausią džiaugsmą, kaip jis pats pasakojo, jam kelia miškų ir laukų įkvėptas maistas. “Pasiskini pušų pumpurų, laukinių rūgštynių, nueini į avilį, prisirenki medaus, o pyragui paprašai Domo virto alaus. Ir ko daugiau norėti?”, – sako Rokas.
Išties meniu paprastai įspūdingas. Mat beveik viskas, ką valgai – tiesiog stūkso tau už nugaros. Pasisveikinimui gauname šefo keptos duonos ir šefo mušto sviesto, agurkėlių iš šiltnamio ir medaus iš avilio už keliolikos metrų. Laukinių rūgštynių sriubai skirtas kiaušinis marinuojamas alaus samagone, o ant žuvies – Vilkinės miškų pesto. Prie 16val. ruošto jaučio žando – pastarnokų šienas. Šaltai sriubai gazpacho – viskas kas tuo metu lauke ir truputėlis pernykščių pomidorų dėl skonio stiprumo ir spalvos. Šokoladiniam vietinio alaus pyragui brownie tereikia sezoninių uogyčių ir iš daržo atkeliavusių braškių ledų. O drąsesniems – pasmaližiauti gavome ir traškių bitučių.
Kadangi dar ragavau ir pusryčius, tai didžiausią laimę gomuriui suteikė Pastrami sumuštinis. Ant šefo keptos duonos savaitę ruošta jautiena su marinuotais agurkėliais. O vietines salotas pagardino alaus padažas, nes kaip įprasta, Joninų savaitgalį čia vyko aludarių suvažiavimas – “Homebrew Symposium’19”.
“Homebrew Symposium” yra išskirtinis, švietėjiškas aludarių ir jiems prijaučiančių žmonių susitikimas, skirtas gerinti alaus virimo įgūdžius, bendras žinias apie alų, jo rūšis bei stilių, o prie viso to dar ir skatinti draugystę tarp aludarių, keistis patirtimi ir patarimais. Vieni tai vadina “networkingu”, “Vilkinė” tai vadina “CRAFTworkingu”.
Vietos šeimininkas Domas Vyšniauskas ne tik prijaučia alaus kultūrai, bet ir pats netrukus oficialiai pakvies į savo alaus daryklą Danijoje.
Ne tik alus
Kaip Dervynas be vyno? Taip, čia yra nedidelė, bet puikiai parinkta vyno korta. Galima užsisakyti ir šampano, ir austriškų, garsaus gamintojo, vynuogių sulčių – vairuojantiems. Aišku, jeigu jums vietinių obuolių sulčių negana.
o
Beje, daugiau mano kelionių galite sekti mano Instagram profilyje: