D E R V Y N A S

lengvai ir saldžiai. ir ar saldūs vynai taip pat svaigina?

Žinot, susilaukiau klausimo ir prašymo iš draugių parašyti apie saldų vyną. Vis delsiau, vis delsiau,  pagaliau pasitaikė puiki įkvėpimo proga apie tai pakalbėti – po neseniai praūžusio Desertų ir vyno derinių čempionato (ir dar pati esu šiek tiek netikėtai susižavėjusi tais natūraliai cukringais gardumynais po kelionių Mozelyje).

Čempionate šiais metais varžėsi galimybė šefų, vyno žinovų ir nepriklausomų maisto bei vyno kultūros mylėtojų. Nuo Džiugo, Gorgonzolos, ožkos sūrių ir salyklo ledų iki obuolinių zefyrų, karamelizuoto šokolado, troškinto moliūgo ir deserto gardinto bazilikais. Derinimai su lengvai putojančiu iki kąsniams akomponuojant stipriąjai Madeirai. Nugalėjo „Time“ restorano komanda su didžiai gerbiamu daugiamečiu someljė čempionu Arminu Darasevičiumi (kuris ir buvo pačio čempionato vienas sumanytojų norėdamas išpopuliarinti desertus bei parodyti pasauliui, jog saldus vynas ohoho koks gali būti).

(„Time“ komandos desertas  „Vėlyvasis skynimas“ su vynu „Kracher Auslese 2010, nuotrauka ne mano)

Bet šiandien apie vyną. Saldų vyną.

Kodėl gi žmonių galvose vyrauja mitas, kad saldus vynas laikomas nekokybišku ir iš daugumos lūpų atskrenda frazė: „o taip, mėgstu saldų vyną labai, žinau, kad „reikia“ pradėti gerti sausus, nes saldus net nelaikomas kokybišku vynu“. Mitas ir tik mitas, kad saldus vynas yra nevertinamas vyno ekspertų ir mylėtojų. O vaikeli, dar ir kaip vertinamas ir dar ir kaip kokybiškas.

Matyt, tai genetiškai paveldėtos sovietinių tėvų ir senelių pažiūros ir skonis likęs nuo saldžių Sovietskoje putokšnių, nuo vengriškų Tokajų, gruziniškų, moldaviškų bei tuo metu čia ne pirmos klasės atgabentų vokiškų Rieslingų. Taip, dauguma vynų buvo saldūs. Ir jie tarp kitko yra geri vynai, bet į Lietuvą kartais patekdavo per daug iš paplovų riebiai tariant. Jeigu pasiteirautumėt vyno gėrėjų, kurie ten ragavo arba parsiveždavo savo reikmėms patys – dar iki šiol vyno skonio nėra pamiršę. Ir kaip pavyzdukas, Gruzija dabar išgyvena atgimimą ir juda link savo vyno aukso amžiaus. Vengriški Tokajai puikūs ir jie yra tos pačios kilmės kaip itališkasis Verduzzo, kuris vėlyvai nuskintas gali tapti nuostabiu gintarinės spalvos, medaus bei abrikosų poskonio desertiniu vynu. (Kaip tik vienas Marco Felluga Verduzzo 2006 metų buvo pristatytas Desertų ir vyno derinių čempionate.)

Nuo terminų ir techninių detalių gali ir galva susisukti – vėlyvojo skynimo, paveikti kilmingojo pelėsio, ledo paveiktų uogų vynai. Vynuogės, iš kurių darys saldų, paliekamos ilgesniam laikui ant vynmedžių nei vynuogės skirtos sausiesiems. Priklausomai nuo klimato sąlygų buvusių ir esamų tuo metu, vynuogės gali dehidratuotis ir virsti panašiomis į razinas. (Čia kaip ir su kūno oda, jeigu prarandam daug vandens, oda sudžiūna ir suglemba). Bet tose ilgiau palaikomose vynuogėse susikaupia ir pasigamina daugiau sirupo, kuris priduoda natūralaus saldumo. Ai ir aišku, tos razinos dar vis auga ant vynmedžių, o ne razinos kaip razinos, kurias dedam į pyragus ir bandeles. Vynuogės gali susirgti ir pelėsiu. Šiukštu, netinka sausiems vynams ir šiukštu pelėsiais turi apaugti jau prinokusios vynuogės rudenį. Jeigu botrytis (taip vadinamas kilmingasis uogų pelėsis) įsimes vasarą ant dar neprinokusių vynuogių – sėkmingai uogytes galima nurašyti kaip defektines prekes.

Iš  kur atsiranda kaina? Ogi nėra lengva rankutėmis nuskabyti razinomis virtusias vynuoges, dar atskirti, kurios paveiktos botryčio, o kurios ne. Spätlese, Auslese, Beerenauslese, Trockenbeerenauslese ir Eiswein gamyba jau rašiau – linkas. Trumpai primenant – Spätlese  gaminamas iš ilgiau bręsti paliktų vynuogių, Auslese  – atrinktinio skynimo, Beerenauslese  ir Trockenbeerenauslese  – iš atskirai atrinktų uogų, kurios atrenkamos ir išskirstomos rankomis. O apie Eiswein gamybos sunkumų sunkumas iš sušąlusių vynuogių išspausti gintarinės spalvos sirupą.

Saldžiųjų esti visame pasaulyje ir daugumoje regionų. Labai maloniai stebina Gruzija užkariaudama vyno mėgėjų širdis ir siūlydama autentiškų savų vynuogių, tokių kaip Rkatsiteli, iš kurių gali būti pagaminti Portams prilyginami desertiniai vynai.

(Botrytis)

Sauternes yra specifinis prancūziškas iš Sauternais žemės Bordo regione.  Spaudžiamas ir maišomas iš Sauvignon Blanc, Semillon, Muscadelle vynuogių. Tarp kitko saldaus vyno paplitimo sėkmė tapatinama su olandais, kurie importuodavo saldžius iš Vokietijos, o vėliau pradėjo dairytis į prancūziškąjį Bordo regioną ir investavo ten į baltųjų vynuogių auginimą bei skatinimo gaminti saldžiuosius.  Gamybos technologijos nuvogtos ir pradėtos taikyti remiantis vokiečių praktika, kurie bene pirmieji gamino vyną iš botryčio paveiktų uogų. O amerikiečiai irgi kvailai protingai padarė ir savo panašios genetikos ir sudėties desertinius vynus vadina tiesiog auternes.

(Sauternes įvairovė)

Dar viena rūšis yra vengriškieji Tokaji  regiono vynai. Regionas garsėjantis nuo seno saldžiasiais vynais. Vengrai irgi nori prisiimti saldžiųjų vynų pradininkystės kilmę. Oficialiai Tokajų galima gaminti iš šešių vynuogių rūšių. Itin žymus yra Aszú vynas, kurio uogos dažnai būna paveiktos botryčio, jos kruopščiai surenkamos, sudedamos į didžiulius kubilus ir suminamos į tešlą (gal reikės kitais metais važiuot pamindyt). Tada tyrę užpila ant tešlos , palieka, pamaišo, o tada jau viskas keliauja į kubilus bręsti.

(

(seni seni Tokaji Aszu vynai, kurie ir dabar gaminami tokios formos buteliuose ir dažniausiai išvysime vėliava etiketėje)

Taip ir aš netikėtai pamilau saldžius vynus, nors kažkada buvau jų priešininkė. Skrendu vėl į Vokietiją greit, žiū, gal pataikysiu į Eiswein gamybą. O jeigu ne, tai tų gardumynų ar kokio Beerentrockenauslese tikrai neatsisakyčiau.

 

 

 

Facebook komentarai:
Share:

Parašykite komentarą