Lygiai prieš 1 metus laiko (bliamba, net lygiai toj pačioj vietoj sėdėdama, kur dabar sėdžiu rašydama) buvau išsišiepus iki numirimo. Gavau mėgstamiausią darbą ir jau derinau savo pirmą renginį, t.y.vos už kelių dienų, 2013m. kovo 9d., vykusias vestuves, su 70 svečių, gyva muzika ir vsio takoje (beje, jos puikiai pavyko ir susitikusi šią porą visuomet labai apsidžiaugiu). Deja, buvo taip, kad jiems patiems teko mane įkalbinėti, kad visi tilpsime į ne tokį ir didelį kulinarijos loftą. Turbūt nekeista, kad viskas praėjo sklandžiai. Ir dar sklandžiau nei tikėjausi pati.
(pirmas renginys – vestuvės kovo 9d. – Tadas ir Justina)
Lygiai po dviejų savaičių mano ex vadovė pametė galvą ir neperspėjusi metė darbą – išvažiavo į Ispaniją ir dingo (mano žiniomis, ji dar dabar arba ten, arba kurioj kitoj Pasaulio vietoj). Kaip bebūtų, paliko mane su daug excelių, su daug folderių, keistu kompu, kuriame buvo LINUX operacinė sistema (kurios iki dabar nesuprantu), keletu darbuotoju (kurie irgi neseniai dirbo), freelancinančiais šefais, neapmokėtom sąskaitom ir dar daugeliu kitų peripetijų, kuriomis galbūt pasidalinsiu vėliau savo memuaruose.
(foto nėra)
Lygiai dar kelis mėnesius nuo šios dienos rašiau magistrinį. Naktimis. Nes daugiau laiko nebuvo.
Lygiai po 4 mėnesių jį (supraskite, magistrinį) labai sėkmingai apsigyniau.
(aš su sese)
(visas albumas: https://www.facebook.com/urte.mikeleviciute/media_set?set=a.10200550724707762.1073741825.1147877140&type=3)
Lygiai po 6 mėnesių ir dviejų dienų man suėjo 26 metai ir jie man skaitine prasme padarė daug įtakos stengtis gyventi dar geresnį gyvenimą.
(Judita ir Darius – myliu juos)
(per savo gimtadienį – šventėm smagiai. labai. vienų mano mylimiausių žmonių vestuves – foto viršuj)
Lygiai po 8 mėnesių buvome išsprendę darbinį chaosą su pusę metų tvyrojusiu lengvu chaosu (vienas buvusių šefų (supraskite, virtuvės šefų), tapo mano šefu (supraskite, bosu). Ir tai buvo tik dar vienas stiprus žingsnis link situacijos, kurioje esame šiandien – su daug naujų talentingų darbuotojų, freelancer’ių, draugų, šefų, kurėjų, patarėjų…
Lygiai prieš 12 val. gavau nuorodą (nuo savo 1 vieno Influencer):
INFLUENCERS FULL VERSION
IR:
1. Ką darau, darau, užtikrintai
2.Ką darau, man ŽIAURIAI PATINKA
3.Ką darau, tiesiog myliu
4.Jeigu darau klaidų, tai jos išeina į naudą
5.Ką darau, man daug kainuoja. Kainuoja ne pinigine prasme (pigine prasme, tai jums kainuoja), kainuoja atsidavimo prasme. Tad kartais pavargstu. Bet. Kaip sakoma: už viską bus atlyginta (vienokia ar kitokia išraiška).
<3
(dedu šitą foto, nes žiauriai mėgstu pipirus ant galvos, papūst lūpas ir gert su draugais vyną)
p.s.
Šiandien rašau kažkada labai senai rašyto straipsnio pradžią, kurio taip ir neparašiau. (Straipsnis vėluoja metus su puse; jokio redagavimo)
„Čiop Čiop
Saulėtą kvepiančio rudens dieną keliavau mokytis prancūziškos virtuvės gamybos ypatumų. Nužudžiau 14 gyvų krabų, iš moliūgo išėjo puikus desertas, radau potencialų tyriamųjų savo magistrinio darbo tyrimui ir visų kitų kada gyvenime iškilusių gamybos subtilybių galiu teirautis ten atrasto draugo.
Straipsnis gal ir vėluoja pusmetį, bet tik dabar, vėl ant svieto saulalai patekėjus, norisi tuo dalintis.
Ir ne vien dėlto. Laiko aspektu patikrinau įgytas žinias – gyvos, nauji pažįstami – „gyvi“, norisi dar kartą užsukti – norisi. Ir dabar jau kasdien.
Laba diena, naujas darbe!
Nuo tradicinių prancūziškų midijų, gardžių eklerų ruošimo subtilybių iki keptos baltos mišrainės, grikių ledų bei pasaulinėse virtuvės madų viršūnėse karaliaujančios Fusion virtuvės paslapčių – viso to ir dar daugiau siūlo išmokti ČiopČiop kulinarinis loftas. Šiukštu nevadinkime to vien kursais – virtuviniai vakarėliai, buitinių užstalės vestuvių koncepcijos iškeitimas į „pasidaryk pats ir parodyk ką moki“, team buildingai įmonėms, vestuvės draugams ir giminėms.”