Kai tik sužinojau, jog mano mėgstamiausiame žurnale ‘Food and Travel’ rašoma apie Lietuvą – tikrai nuoširdžiai apsidžiaugiau. To ir tikėjausi, tiesą sakant, po praeitame numeryje pasirodžiusio review apie Lenkiją.
Su tais, kam įdomu, trumpa nuomonė apie šitą rašinį. Ladles of Lithuania.
Apart kad keletą kartų paminima, jog Vilnius yra gan trendy miestas, kuriame gausu galerijų, dizainerių parduotuvėlių, modernių ir prabangių, netradicinių barų bei restoranų, visa kita likusi Lietuvos dalis piešiama kaip ‘kaimas’. Šalis ‘kaimas’ su kalvomis ir slėniais, kuriuose močiutės renka žoleles ekologiškiems prieskoniams ir arbatoms, su žaliuojančiais miškais, į kuriuos visi rudeniop plūsta rinkti voveraičių, bruknių ir spanguolių, o vasaros pradžioj grįžta su mėlynėmis nuspalvotais nagais, su ežerais ir upėmis, kuriuose žvejai stipriai palaiko žvejybos kultūrą ir lepina lietuvių tautą – otais, karšiais, unguriais, ešeriais, su jūra, kuri mums duoda mūsų dievinamą silkę, su medinėmis kaimo sodybomis, kuriose kiekvieną šiltai priims šeimininkė pasitikdama su degtinės shot’u, šviežiai kepta juoda duona, naminiu varškės sūriu su medumi, kefyru ir raugintais agurkėliais, su trijų dienų baliais, kuriuose stalai lūžta nuo milžiniško dydžio šakočių…
Iš mūsų kulinarinio paveldo, ačiū D, labiausiai akcentuojama yra juoda duona – kas yra tikrai labai unikalu ir gražu. Bet skaitant apie kitus patiekalus, aš susimąsčiau: ar mes iš tikrųjų taip ir valgome: kruopas, daržoves, bulves, šiek tiek mėsos (?!), daug žuvies ir daug lietuviškų sūrių, ypač gamintų namie…Ar tikrai žiemą proteino gauname iš riešutų, naminio kumpio ir aguonų pieno. (Iš tiesų aguonų pienas stovi vieną kartą per metus ant mūsų Kūčių stalo, bet ar normalu, tai įtraukti į kasdienį žiemos maisto racioną – informacijos nutekėjimas?..). Kad šokiruojančios pink spalvos šaltibarščių nuotrauka prasidėjus karštajam sezonui yra viena dažniausių lietuvių Instagramose – gal ir galima sutikti.
Labai pabrėžiama, jog mūsų tautos įpročiuose, ypač valgio, jaučiasi Rusijos, Lenkijos ir Vokietijos įtaka. Ginčytis negali – cepelinai, koldūnai, blynai, dešrelės, rauginti kopūstai, rauginti agurkėliai, gira – sutinkami visuose šiose išvardytose kultūrose.
o
Kas žavu – kažkaip labai dailiai pasakojama, kaip pasipuošusios damos Vilniuje keliauja į ūkininkų turgelius, kur perka šviežias, rūkytas, sūdytas, džiovintas gėrybes: nuo įvairių kumpių, džiovintų baravykų, marinuotų morkų, kvapnių autentiškų žolelių ir jauninančių arbatų.
Beveik viso straipsnio metu išlenda tautiškų dalykų – klumpių, rūbų, dainų, šokių ir pagonybės. O taip. Akcentuojamos mūsų Kaziuko mugės, Jonių ir Žolinių šventimas – visokie vainikų pinimai, amatai ir keisti burtai. Sėdėjau ir galvojau: na gal ir taip. Aš irgi pati einu balanso ieškoti į mišką, myliu medį, myliu metalą, myliu natūralų liną ir minkštą medvilnę. Vilnones kojines ir ugnį…Bet savo ir savo aplinkos gyvenimo būdo tikrai nelaikiau pagonišku. Vis dėlto maisto ir vyno vakarietiška kultūra yra giliai įsiskverbūsi į mano sielą.
o
Gražieji bažnyčių stogai, jūra ir kitu akcentu kalbantys žemaičiai. Kastinys, paukšių pieno likeris, vėdarai, degtinė dar ir dar kartą, alus, kepta duona, skilandis – tai mes?
o
Ir straipsnio pabaiga: Most Lithuanian folk tales end with the fallowing words: ‘I ate and drank for three days, until everything dripped down my chin…’ Even without my life-long passion for sour cream, I didn’t have to be told: Baltic is the new Nordic.
0
Likau ne iki galo supratus, ar čia iš tiesų taip sena ir faina, ar sena ir mes atsilikę, ar pats pinčiukas težino. (Man atrodo, kad tam straipsnio autoriui reikėjo savaitę praleisti su manim).
o
Keletas Lietuvos iš mano archyvo.
