D E R V Y N A S

Dervyno Dienoraštis: Rugsėjo 1d. 2019

Šį rašinį skiriu savo klasės ir suolo draugams, savo studentavimo laikų grupėms ir grupelėms, savo mokytojams, mokytojoms, dėstytojams, dėstytojoms, savo netikriems klasiokams (kad ir iš kitų mokyklų, bet su kuriais leidom daug laiko), studijų laikų draugams, kompanijoms, savo tėvams ir kiekvienam jūsų. Be abejo, savo Stasio Šalkauskio gimnazijai Šiauliuose, kuri šiandien švenčia 80-metį bei savo bakalauro ir magistro universitetui – garbingam Vilniaus Universtitui.

Visai neseniai, t.y. šių metų birželio mėnesį išsiaiškinau, jog manyje yra labai mažai nostalgijos, t.y. silpnas ryšys su praeitimi. O buvo taip, jog baisiai pergyvendavau, kad man per daug emocijų nekelia buvę laikai. Klausdavau savęs nuolat, kodėl negyvenu prisiminimais apie mokyklos pertraukas, Valentino dienos paštą, muzikos pamokas, per kurias su Karoliu Šulčium likdavom po pamokos atsiskaityti dainų, nes dainuodavom taip “įdomiai”, jog mokytoja Vaiva suprato, kad gal ir nereikia to išgirsti visai klasei.

Iš pradžių dar nesupratau, kodėl man džiaugsmo neteikia visi juokeliai vykę per tautinių šokių pamokas ar reziduojant polką su ragučiais svečiose šalyse. Kaip su Marta prieš balius valgydavom virtas bulves, kad mažiau prisigertumėm. Apie pačias įdomiausias pasaulyje Lietuvių kalbos pamokas pas Egidijų Lapkų, per kurias išmokau suvokti meną, teatrą, poeziją ir, tikriausiai, taip rašyti, kaip rašau dabar. Ne, aš nedarau stiliaus klaidų, aš tiesiog esu išmokyta kurti savo asmeninį rašymo stilių.

Apie tai, kaip visiška pyplė 5-okė buvau priimta į Stasio Šalkauskio mokyklos (dabar jau gimnazija) tarybą (buvau jauniausia narė istorijoje). Aišku, dėl savo drąsos ir žingeidumo. Apie tai, kai 11-oj ir 12-oj klasėj valgydavau tik šviežių kopūstų salotas (nors viskas valgykloje buvo labai skanu) po 11 centų. Na, ne dėl pinigų, o dėl kūdumo, supraskite. Apie tai, kad nuo pirmos klasės mama išmokė nevalgyti bandelių, kad neatrodyčiau, kaip bandelė, kurių nepamėgau ir iki šiol.

Ir žinot ką? Skyriau visą vasarą nostalgijai susigrąžinti. Kasdien įsijungdavau filmą apie mokyklos ar universiteto laikus. Filmą, turiu omenyje, savo galvoje. Kasdien pagalvodavau apie bent vieną prisiminimą ir įvykį, jausmą iš tų laikų. Galvodavau apie kiekvieną ir visus kartu.

Truputį gaila, kad taip gerai neįkirtau biologijos, fizikos ar chemijos (nors variau 10-ukais, bet mielai kartočiau kursą ir vis dar ieškau, kas mane išmokytų chemijos), bet tuo metu rūpėjo dar ir kiti berniukai.

Tarp kitko, šiandien galiu oficialiai prisipažinti, jog į papildomas matematikos pamokas (kai ruošiamės egzams) kiekvieno šeštadienio rytą 8-9val eidavau tiesiai iš klubo. Pasiimdavau tik kitus rūbus ir pasikvepinti, nes tuo metu klubuose rūkoma būdavo viduj. Ir kas įdomiausia, jog turėdavau sėdėt pirmoj eilėj ir spręsti vienus sunkiausių uždavinių, nes mat, manyje talentas matėsi. Bet ką, gavau virš 90 proc ir va nieko. O sako, kad kenkia vakarėliai…

Ačiū klasiokėms ir fizinio mokytojams, kurie leisdavo vesti aerobikos treniruotes per fizinio pamokas (mat labai norėjau viską nuveikti).

Toliau prasidėjo VU laikai, kur buvo patys bendruomeniškiausi mokslai, nes su Viktorija, Ryčiu, Egle, Aisčiu, Miku kartu ruošdavomės egzams bei visiems koliams. Na, ir aišku, prieš ir po švęsdavom. Norėčiau visus pataginti, pradedant nuo Martyno, Edvino, Jono, Tomos, Vaida, Aušros, Raimondos, Justinos, Inga ir visų kitų, kur, neabejotinai buvom labai cool. Ir esam, nes kai pagalvoji, tai visi labai sėkmingi ir laimingi!

Kai aš išgirstu, kad mokslas yra š, tai man tiesiog tą žmogų norisi apversti, pakratyti už kojų ir numesti nuo aukščiausios bibliotekos lentynos žemyn galva į mokslų ir istorijų prisigėrusias grindis. Kiekvienas dėstytojas, kaip asmenybė paliko dalį savęs kiekviename mūsų. Po mokyklos pradmenų univieras atvėrė čakras ir supažindino su kultūra, aukštąją matematika, marketingo pagrindais (nes suprantant pagrindus ir veikimo principus, gali ant to statyti pilis, konstruoti raketas ir šauti tiesiai į kosmosą).

Su magistro draugėmis reziumavom mokslo brandą. Buvome maža, jauki personalisčių damų plius vienas grupelė, kuria visi galėjo didžiuotis. Ten išmokau lyderystės pagrindų (kurie labai tarnauja ir lydi mane kasdien), pagarbos (nes vienas gerbiamas profesorius kalbėdavo taip migdančiai, o paskaitos būdavo po dvi penktadienio vėlais vakarais…), tarptautinių ryšių mezgimo triukų ir kitų gerų dalykų.

Tad šiandien ne apie vyno, maisto ar gyvenimo mokslus (kurie yra labai svarbūs taip pat), šiandien apie švietimo ir švietimosi svarbą.

PRAEITIS YRA MŪSŲ ATEITIES PAGRINDAS.

Ačiū, nostalgija, kad grįžai. Siunčiu visiems nuoširdžiausių linkėjimų ir daug daug meilės.

Urtė

p.s. atskirpą padėką rašau savo sesei Martynai, kuri visą laiką buvo šalia ir buvo mano didžiausia ir gražiausia gyvenimo mokykla. Aš nebūtinai norėjau ją visur vestis, bet ji visur norėjo eit kartu. Myliu begaline meile!

 

Facebook komentarai:
Share:

Parašykite komentarą